Home | Novidades | Revistas | Nossos Livros |  Links Amigos

 Senoji religija 

 

Saulius Žukas
Vilniaus Universitetas

 

Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad X amžiaus pabaigoje Įvyko reikšminga religijos reforma, savo svarba prilygstanti Zoroastro reformai Irane ir apėmusi visas balto ir Pabaltijo fino tautas, galutinai Įsigalėjusi XII amžiuje: išorinė jos ap raiška – mirusiojo kūno deginimo apeigo Įve dimas ir pa plitimas. Krikščionys, liudytojai iš šalies, aiškino tai kaip ugnies garbinimą. Archeologo liu dijimus patvirtina mitolo gijos duomenys – ir atvirkščiai. Iš tikrojo, pirmasis žinomas lietuvio mitas, Įterptas Į Malalos Bizantijos Kroniką (1261 m.) pastarąją verčiant Į senąją slavo kalbą, pasakoja, kaip Šovys (Sovij), lietuviškasis Charonas, sielo vedlys, ly dintis jas  pragarą, Įveda šĮ kūno deginimo ritualą, ir kaip lietuviai ima garbinti naujus dievus.

Šis ugnies kultas, kuriuo kaltinami „pagonys“ ir kuriuo pateisinami Kryžiaus žygiai, kviečiantys Į kovą su pago nimis visos Europos riterius, yra būdingas ne vien lietu viams, jis Įprastas visoms indoeuropiečio tautoms, tačiau kyla Įdomus istorinės raidos klausimas, kodėl baltai jĮ Įsi veda IX–XII amžiais, lygiai tuo metu , kai jo kaimynai slavai priima krikščionybo? Kūno deginimo kultui išplitus, kaip tiesioginis jo pa da rinys mitiniame pasakojime atsiranda nauja religija; ši religija, žinoma, politeistinė, bet dieviškojo suverenumo po žy mius ji paskirsto nedideliam dievo skaičiui. Šitaip refor muota religi ja – o gal tai iš naujo sukurta religija? – Įsitvir tina, galima sakyti, palankiu momentu ir atitinka nuoseklesno lietuviš kosios feodalinės santvarkos organizaciją, kurią lydi ryškesnė socialinė diferenciacija ir pagaliau centralizuotos valstybės sukūrimas; suvereni dieviškojo pasaulio struktūra jai tampa tam tikra garantija. Lietuvio religija, išsamiai paliudyta mitinio pasakojimo plotmėje jau XIII amžiaus viduryje, susiformavo turbūt apie XI amžio, kaip mums leidžia galvoti pirmojo lietuvio mitinio valdovo Šventaragio istorija, vadinasi, buvo bendra visiems baltams: iš tieso prūso religija, nors apie ją užsimenantys šaltiniai tėra iš XVI amžiaus (Grunau), matyt, buvo prakti kuojama tuo pat metu kaip lietuvio, šiaip ar taip, prieš ga lutinai šalĮ užkariaujant kryžiuočiams (XIII amžiaus vidu rys). Ji reiškia tą pačią trifunkcino suverenumo sampratą, suverenumą paskirstydama tarp trijo aukščiausio dievo. Pirmasis lietuvio sąrašo dievas Andojas atrodo lyg koks lietuviškas Neptūnas. Sielo buveinė anapus šio pasaulio yra vandens karalystėje. Antra vertus, šis dievas aiškiai pasireiš kia kaip mėnulis, dievo mėnulio pavidalu, ir tai teikia visai religijai, jei galima apibendrinti, ir nuo vandens, ir nuo mė nulio pareinantĮ pobūdĮ, artimą airio mitologijai. Bet ne reikia užmiršti, kad tai taip pat dievas, tvarkantis likimą, bė gantĮ ir atsinaujinantĮ laiką, todėl jis ir tapatinamas su Esku lapu (Dlugoszas, XV a.), globojančiu gyvates (žalčius) – na mo dievybes, simbolizuojančias amžinybo ir drauge kaitą, taigi rūpinimasis pasaulio likimu papildomas žmonio gi minės globa. Antrasis dievo sąraše yra Kalevelis, – suomio ir esto mitologijoje jis figūruoja kaip dievas kalvis Kalevala, – savo as meniu sujungiantis Varūnos ir Indros funkcijas. Dievas kal vis, – jis nukalė Saulo ir pakabino ją danguje pasauliui ap švies ti, – tai rodo jo vardo etimologija, užkariavo šią suvere numo sferą tik po negailestingos kovos su senesnės kartos dievu Velinu, jėga grumdamasis su gudrybe. Nu galėjos jis išplėšė iš Velino paslaptĮ, kaip kalti geležĮ. Tapos karo dievu pergales skinančio Didžiosios Kunigaikštystės kario laikais, jis vėl užleidžia savo vietą Velinui, kai bajorai XV amžiuje priima krikščionio tikėjimą. Velinas, būdamas tik požemi nis kalvis, ugdo savo varūniškąsias savybes – magiją ir gu drybes, pasilikdamas savo valdžioje vėles – mirusiojo sielas, kurios išlaiko ryšius su gyvaisiais, kol galutinai išsiskiria su šiuo pasauliu. Tačiau su krikščiony bės pasirodymu Įvyksta didžiulis nesusipratimas – Velnias krikš čionybei tampa blo gio ir viso pikto, aplink dorą krikš čionĮ slankiojančio jėgo Įsikūnijimu ir yra sutapatinamas su Šėtonu, viso velnio ore, žemėje ir požemiuose valdovu, bei su jo darbais. Kultas, kadaise  skirtas Velinui, kaip vienam iš pagrindinio dievo, tampa slaptu ir „šėtonišku“, ir protestanto pastoriai lie tuviškoje Prūsijos dalyje dar XVIII amžiuje grasina „ožio garbintojams“, kaltindami juos visomis blo gybėmis. Paskutinio triados dievo – Perkūno, ilgą laiką ir nepa grĮstai laikyto vyriausiu lietuviškojo Olimpo dievu, funk cijas galima apibrėžti jo agrarinėmis priedermėmis. Pa va sarinis Perkūnas, kuris, susijungos su  Žemyna, deive  Žeme, ją apvaisina ir pašaukia gyventi visą gamtą, vėliau pasirodo esąs ne tas, kuris griaudėdamas ir žaibuodamas daro žalą, priešingai – jis saugo pasėlius nuo viso pikto dvasio, gy venančio ore; ne jis kaltas, kad dangus sukelia gaisrus, gre siančius kai miečio mediniams namams, kaltas yra jo amžinas priešas plėšrusis Aitvaras. Taigi Perkūnas, iš pra džio oro dievas, vėliau pa sireiškia kaip pasaulio tvarkos, pirmiausia tvar kos gamtoje, gynėjas, o paskui, kaip dieviško nuospren džio vykdyto jas, tampa viešosios tvarkos ir so cialinės tei sės tarp žmonio gynėju. Ši dieviškoji triada yra papildoma dviem deivėm – ar viena dvilype deive? – kurios, turėdamos reikalo su gamta, išryškina vyriškos lyties dievus kaip kultūrinius dievus, priklausančius suvisuomenintai erdvei. Pirmoji iš to deivio, – Medeina, Dlugoszo interpretuojama kaip Diana, yra laukinė skaisti mergelė, vengianti vyro ir juos persekiojanti, tuo tarpu antroji, Ragaina, yra daugybės duktero motina, viliojanti joms jaunikius, kuriuos ji nužudo tuoj pat po Įvy kusio seksualinio akto. Viena iš deivio atsisako seksualinio santykio, kita atitinkamai piknaudžiauja jais, bet abiem atvejais atmetami vedybiniai sutartiniai santykiai, nes jie jau priklauso kultūros sferai.